Vestuviniai žiedai

Manoma, kad sutuoktuvių žiedų tradicija atsirado Senovės Egipte, beveik prieš 5 tūkstančius metų. Tuomet jie buvo gaminami iš žolių, odos ar kaulų. Gaminti žiedus iš metalų pradėta daug vėliau. Sutuoktuvių žiedo tradiciją į Europą IV a. pr. Kr. parvežė Aleksandras Makedonietis. Šį paprotį pirmiausia perėmė graikai, o I a. – senovės romėnai. Romoje tėvams susitarus dėl vaikų vedybų, jaunikis perduodavo geležinį žiedą. Jis simbolizavo vyro meilės tvirtumą ir žiedą nešiojančios moters priklausomybę vyrui. II a. jį pakeitė bronzinis, o pastarąjį – auksinis. Ilgą laiką tokius žiedus nešiojo tik moterys, kol XIII a. popiežius oficialiai įteisino žiedo naudojimą tuoktuvių ceremonijoje. Lietuvoje žalvariniai žiedai pradėti nešioti I tūkstantmečio pradžioje, o tradicija žiedais keistis per vestuves atsirado tik XVII a.

Žiedas simbolizuoja ištikimybę ir amžinybę. Pati jo forma – nesibaigiantis ir nepertraukiamas ratas – lemia priskiriamas reikšmes – nemirtingumą, apsaugą nuo blogio, gerą gyvenimą ir sveikatą. Dėl suteikiamų reikšmių su žiedu buvo susiję ir nemažai prietarų. Manyta, kad blogas ženklas yra vestuvinį žiedą pamesti, paskolinti, ceremonijos metu išmesti ant žemės. Tačiau prietarai lieka prietarais, jie gyvi tik tada kai žmonės jais tiki.

Vienodų vestuvinių žiedų pora atsirado tik XIX a. Tada susiformavo ir klasikiniai lygūs auksiniai žiedai. Šiandien jaunieji vestuvinius žiedus renkasi kartu. Įsigyja juos juvelyrinėse parduotuvėse, patikusius užsisako juvelyrų dirbtuvėse arba drauge su meistrais sukuria unikalius savo žiedus. Vestuviniai žiedai gali būti gaminami iš vienos ar kelių aukso rūšių (raudono, geltono ir balto), taip pat sidabro. Gali būti raižyti arba puošti vienu ar daugiau brangakmenių: deimantais ir briliantais, kurie simbolizuoja amžiną meilę, smaragdais, kurie simbolizuoja džiaugsmą ir vaisingumą, rubinais, simbolizuojančiais širdį, safyrais, simbolizuojančiais tyrumą bei dangų ir kt. Gali būti vientisi arba sunerti iš kelių dalių. Matiniai arba blizgūs. Žiedai gali būti įvairių formų ir kombinacijų. Pavyzdžiui, su besisukančia vidurine dalimi ar du žiedai įstatomi vienas į kitą (tokius žiedus moteris, kurios pirštai laibesni nei vyro, gali nešioti drauge).

Vestuvinius žiedus priimta graviruoti. Šis paprotys atsirado Renesanso laikotarpiu. Žieduose išgraviruodavo palinkėjimus ar net eiles. Dabartiniais laikais vidinėje žiedo pusėje išraižomi vardai ir vestuvių data, taip pat įvairios jaunavedžiams reikšmingos frazės.

 Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse vestuvinis žiedas mūvimas ant dešinės rankos bevardžio piršto. Taip pasirinkta, nes manoma, kad šis pirštas nerviniais kanalais sujungtas su širdimi. Tradiciškai ant kairiosios rankos bevardžio piršto žiedą mūvi išsituokę žmonės arba našliai. Vestuvinio žiedo mūvėjimas – pagarbos santuokai ženklas. Ženklas, kuris kitiems sako, kad žmogus yra pasižadėjęs ir gyvena santuokoje.

Vestuviniai žiedai gali būti atnaujinami vestuvių metinių proga, papildomi brangakmenių akutėmis ar įrašais vaikų gimimų proga.